Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Aistis

Jonas Aistis (1904–1973, tikroji pavardė Aleksandravičius, tarpukariu pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičiumi, Kuosa-Aleksandriškiu) – XX a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje iškilusios neoromantikų kartos poetas, dėl nekintančios lyrinės tonacijos ir jautraus, asmeniško santykio su aplinka vadintas lietuviškuoju „Liūdnojo Veido riteriu“. Jo eilėraščiuose dera atvira emocija ir subtili intelektualinė kultūra, balansuojama tarp eilėraščio-išpažinties ir žaidimo kaukėmis, gausu estetizuotos pasakos bruožų ir nuovargio, nerimo, tragiško susidūrimo su kasdienybe ženklų.
Jonas Aleksandravičius gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškių dvare netoli Rumšiškių, kur jo tėvas dirbo kalviu. Vaikystė prabėgo gražiose Rumšiškių apylinkėse – su visomis smulkiausiomis detalėmis jos vėliau atgis poezijoje. Tėvui juokais duotą Kuosos (Kossu) pravardę poetas vėliau pritaikė sau, net paskleisdamas gandą apie bajorišką kilmę.
1919 m. baigęs Rumšiškių pradžios mokyklą ir mokytojų išgirtas kaip gabus vaikas, jaunasis Aleksandravičius iškart priimtas į antrą Kauno „Aušros“ gimnazijos klasę. Tačiau čia tarp bendraklasių nuolat jautėsi vienišas, niekinamas, užguitas. Išsigelbėjimu iš atšiaurios kasdienybės tapo knygos, ypač literatūros klasikai, atvėrę kitokio pasaulio perspektyvą, skatinę ir patį intravertiško charakterio moksleivį sekti išbandytomis formomis, mokytis eiliavimo meno. Dar būdamas gimnazistas, Aleksandravičius vertė Šekspyrą (Shakespeare), Baironą (Byron) iš rusų, lenkų kalbų, mėgino pats eiliuoti. Paskutinėse klasėse susidomėjo nuosaikiosios pakraipos modernistais, paskatintas aktyvesnių klasės draugų (Petro Juodelio, Antano Miškinio), ryžosi išeiti į viešumą su savo kūryba. Pirmieji eilėraščiai paskelbti 1926 m. Ateities žurnale.
1927–1932 m. Aleksandravičius studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete ir dirbo raštininku Žemės banke. Tuo pat metu ėmė reikštis kaip literatūros tyrinėtojas ir apžvalgininkas, eseistas – jo esė pasižymėjo dinamišku, patraukliu stiliumi. 1932 m. išleista debiutinė Kossu-Aleksandravičiaus knyga Eilėraščiai. Poetas iškart tapo neoromantikų kartos lyderiu, nustebino lyrika, peržengiančia įprastas eiliavimo taisykles, priartėjančia prie kasdienės kalbos situacijų (kritikams užkliuvo pernelyg laisvi rimai, nervingai trūkčiojantis ritmas, poetine logika paremtos vaizdingos metaforos), daug dėmesio skyrė vadinamajai „garsų tapybai“ (balsių ir priebalsių sąskambiams). Jo poezijoje labai svarbus netikėtumo efektas, paradoksas, ekspresyvus vaizdas, praskaidrinantis pilko gamtovaizdžio monotoniją. Tai buvo lyrika, menine verte prilygusi geriausiems prancūzų ir rusų poetinio modernizmo pavyzdžiams, tačiau kartu autentiškai lietuviška. Ankstyvojo Kossu-Aleksandravičiaus estetinė atrama – stilizuota tautosakos tradicija, visų eilėraščių įvaizdžiai atėję iš pilko lietuviško peizažo.
Rinkinys Imago mortis (1934) išsiskyrė tamsesniais tonais, gilėjančiu pesimizmu, kurį lėmė tuometinės nuotaikos, jaunystės draugo Juodelio pasaulėžiūros lūžis, staigus posūkis į kairę. Knygoje nebuvo silpnų eilėraščių. Subjektas darėsi vis asmeniškesnis, kankinosi apimtas nusivylimo gyvenimu – „didžiuliu bokso ringu“ arba maratonu, kurį įveikęs bėgikas krinta negyvas. Kūrybos kaip kančios ir dieviško stebuklo motyvai nelauktai susipynė su jai priešinga susinaikinimo tema.
Intymiose giesmėse (1935) dar daugiau asmeninių įspūdžių, virtusių poetinėmis metaforomis. Eilėraščiuose gausėja stilizuotų liaudies dainų motyvų, retėja modernizmo ženklų – akivaizdu, kad lyrikas suka klasikos keliu.
Valstybine premija apdovanotas rinkinys Užgesę chimeros akys (1937), persmelktas nuovargio, apatijos, „Vakarų saulėlydžio“ atmosferos. Dalis jo eilėraščių rašyti užsienyje, juose ima reikštis pirmieji nostalgijos simptomai – į tėvynę pratinamasi žiūrėti iš tam tikro nuotolio. Lietuvių poezijoje neįprasti įvaizdžiai (kuriuos daugiausia įkvėpė kelionių po Italiją ir Prancūziją įspūdžiai) paskatino kritikų kalbas apie vis labiau Kossu-Aleksandravičiaus kūryboje įsigalintį estetizmą, nuo kurio jis pats buvo viešais pareiškimais atsiribojęs.
Prieškarinėje Kossu-Aleksandravičiaus lyrikoje dominuoja minorinė nuotaika, daug rezignacijos, savigraužos, sielvarto: „Čionai, pasauly, laimės maža, o sielvarto apstu.“ Netikrumo ir dūžtančių iliuzijų aplinkoje galima remtis nebent tikėjimu, nors ir jis laikomas nusilpusiu. „Aisčio lyrika – pralaiminčio romantiko lyrika“ (Vytautas Kubilius). Atvirumą skausmui akcentavo ir poetą Prancūzijoje pažinęs garsus semiotikas Algirdas Julius Greimas: „Jono Kossu-Aleksandravičiaus poetinis pasaulis – tai tuščia vieta, kurios centre, kaip išbujojęs jurginas – atvira žaizda.“ Emocinė įtaiga veikė plačiąją skaitytojų publiką, ypač jaunimą: daugelis prieškario gimnazistų mokėjo jo eiles atmintinai.
1936 m. jau pagarsėjęs poetas, gavęs Švietimo ministerijos finansinę paramą, išvyko studijuoti prancūzų kalbos į Grenoblio universitetą, kuris prieškariu buvo svarbus frankofonijos (prancūzų kultūros sklaidos) centras, jame kalbos žinias tobulino daug svetimšalių. Mokslai sekėsi geriau nei Kaune, bet kultūrinė Prancūzijos aplinka nepaliko didelio pėdsako kūryboje. Poetas norėjo tęsti studijas gimtinėje, 1939 m. net buvo įteikęs pareiškimą VDU rektoratui. Tačiau galų gale apsisprendė baigti tai, ką pradėjęs, ir išlaikyti baigiamuosius licenciato egzaminus. 1939 m. lapkričio 30 d. išvykstant iš Kauno traukinių stoties atgal į Grenoblį, apėmė tragiška nuojauta – daugiau niekada nebegrįšiąs.
Žinias apie sovietinę Lietuvos okupaciją poetas sutiko nacių užimtoje Prancūzijoje. Padėčiai tėvynėje vis labiau komplikuojantis, poetas iš pagrindų peržiūrėjo estetinių orientyrų sistemą. Lyrinės išpažinties modelius, elegiškus atodūsius iš jo poezijos išstūmė griežta, energingą maršą primenanti patriotinė retorika, atgaivinti maironiški įvaizdžiai, klasikinės eilėdaros formos, padedančios išreikšti aiškią ir nedviprasmišką idėją: tauta turi priešintis pavergėjams. Būtent per karą poetui prigijo Jono Aisčio vardas – taip jis norėjo tiesiogiai susieti save su tautos istorine lemtimi.
1944 m. Grenoblio universitete poetas apgynė daktaro disertaciją, o 1946 m. kartu su žmona persikėlė gyventi į JAV. 1946–1952 m. Aistis dėstė Marianapolio kolegijoje, gyveno Putname. Amerikoje išleisti poezijos rinkiniai Nemuno ilgesys (1947), Sesuo buitis (1951), Kristaliniam karste (1957) prieškarinių talento aukštumų nebepasiekė. Kurdamas taisyklingą, logikos dėsniais paremtą ir į griežtų formų rėmus įspraustą poeziją, Aistis prarado daug subtilių niuansų, būdingų jo prieškarinei kūrybai. Vis dėlto net ir vėlyvojoje kūryboje juntama meistro ranka, su niekuo nesupainiojama aistiška intonacija, gerokai paveikta elegiškų, minorinių gaidų.
Dar Lietuvoje buvo išleista rinktinės eseistikos knyga Dievai ir smūtkeliai (1935). Gyvendamas JAV, Aistis išleido dvi neapibrėžto žanro knygas Apie laiką ir žmones (1954) bei Milfordo gatvės elegijos (1969), kuriose atsirado vietos ir sąmoju žaižaruojantiems prisiminimams apie pažinotus kultūros veikėjus, ir išsamiam savo poezijos komentarui, ir politiniams bei sociologiniams pamąstymams.
Aistis mirė 1973 m. birželio 13 d. Vašingtone, 2000 m. perlaidotas Rumšiškėse. Šiandien Rumšiškėse veikia poetui atminti skirtas memorialinis muziejus.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Aistis

Ar žinote, kad...